7.

Ir štai dabar tu pats visai lieknutis. Per tris mėnesius numetei septyniolika kilogramų. Maitiniesi vien tik pro nosį. Kiekvieną rytą atsibundi su kietos kreidos luitu gipsinėje nosyje. Ateini į darbą septynioliktą trisdešimt penkios. Kai Markas Maronjė tau apie tai pasako pastabą, atsakai:

— Streikuoju, kol atleisi mane iš darbo.

— Kas yra? Nori didesnio atlyginimo?

— Ne, aš tikrai noriu viską mest.

— Kas tau paskambino? CLM? BDDP?

— Ne gi, ne, aš noriu viską mest! Ar nesupranti, kad dvesiu? Pažiūrėk, kaip sulysau!

— Būti panašiam į Keit Mos niekada nebuvo motyvas atleisti žmogų iš darbo.

— Bet aš mirsiu nuo smegenų auglio!

— Neįmanoma — tu neturi smegenų!

— Bet aš vis rečiau ir rečiau išeinu į viešumą!

— Žinau, bet mums tavęs reikia, kad kreiptumeis į tikslinę grupę + + + +.

Dėvi Eriko Beržero kostiumą, Hedi Sliman Šen Lorano Rive Gauche-Hommes mados namams modeliuotus marškinius, Berluti batus,Audemars Piguet Royal Oak laikrodį (laukdamas Samsung Watch Phone, kuris bus kartu ir mobilusis telefonas), akinius StarckEyes, Niujorke pirktas Banana Republic trumpikes. Esi penkių kambarių buto, kurį dekoravo Kristianas Leigras, Sen-Žermen-De-Prė savininkas. Be to, dar turi:

— vertikalų per atstumą programuojamą Bang&Olufsen hi-fi muzikinį centrą su 10 kompaktinių plokštelių skaitytuvų;

— dviejų dažnių GSM telefoną Cosmo, į kurį integruotas faksas;

— šešias Liudviko XV laikų kėdes, paveldėtas iš senelių;

— Mieso van der Rohės taburetę Barcelona;

— Žano Pruvė biblioteką, kurioje yra visi „Plejados“ tomai (nė karto neatversti);

— tristandartį Sony vaizdo grotuvą;

— naują Philips televizorių Fiat;

— nešiojamąjį DVD grotuvą Sony Glasstron;

— Čarlio Ymso Lounge kėdę (1956);

— Sony Playstation;

— dvidurį General Electric šaldytuvą (pilną raudonų Petrosiano gamybos ikrų, La Petite Auberge žąsų kepenų triufeliais įdaryto pašteto ir Cristal Roederer šampano) su milžinišku šaldikliu ir automatine ledo gaminimo mašina;

— skaitmeninę vaizdo kamerą Sony PCI (360 gramų, 12 cm aukščio, 5 cm pločio);

— skaitmeninį fotoaparatą Leica Digilux Zoom;

— 24 Puiforcat krištolines taures;

— tris Žano Fransua Žonvelio originalus;

— trijų kvadratinių metrų dydžio Basąuiat ir Davido Hoknio piešinį;

— Modėnature žurnalinį staliuką iš juodmedžio;

— kelis Pjero Le Tano, Edmono Kirazo, Renė Griuo, Žano Žako Sempė, Žano Filipo Delomo, Vučo, Matso Gustavsono originalus;

— Urban Outfitters lempą;

— aštuonis Maisons de Famille smėlinius ir baltus pagalvių užvalkalus iš indiško šilko;

— įrėmintą Leticijos Kastos autografą;

— savo fotoportretus, darytus Mario Tęstino, Elenos von Unvert, Žano Batisto Mondino, Betinos Re ims, Dominiko Isermano;

— savo fotografijas su įneša Sastre, Žeraru Depardjė, Ridliu Skotu, Eva Hercigova, Naomi Kempbel, Karia Bruni, Deividu Lincu, Tjeri Ardisonu;

— Ožė vyndarių (18 Paryžiaus rajonas, Hausmano bulvaras 116) tiekiamų aukščiausios rūšies kolekcinių Bordo vynų pilną rūsį: Chasse-Spleen, Lynch Bages, Talbot, Petrus, Haut Brion, Smith Haut Laffitte, Cheval Blanc, Margaux, Latour, Mouton Rothschild..

— tūkstantį kompaktinių diskų, DVD, CD romų ir VHS vaizdo kasečių;

— automobilį BMW Z3, stovintį metams išnuomotoje vietoje automobilių saugojimo aikštelėje po „Floros“ kavine;

— bomžą antrininką šalia savo namų;

— penkias poras Berluti, tris Nike Air Max, porąAdidas Micropacer (su integruotu chronometru ir mikrokompiuteriu, galinčiu išmatuot nubėgtą atstumą);

— tris Hermes kašmyrinius ir tris zomšinius Louis Vuitton paltus;

— penkis Dolce e Gabbana ir penkis Richard James kostiumus;

— Sumo, milžiniškąjį Helmuto Njutono fotoalbumą, išleistą Taschen leidyklos (50x70 cm), ant specialiai Filipo Starko sukurto stovelio;

— penkias poras Helmuto Lango džinsų ir penkias poras Gucci mokasinų;

— dvidešimt porų Prada marškinių ir dvidešimt Muji berankovių marškinėlių;

— dvidešimt kašmyrinių aštuonioliknyčių Tsė firmos Huseino Šalajano ir dešimt Liusjeno Pela-Fine modeliuotų megztinių (viskas, kas ne iš kašmyro, tau kelią nepakenčiamą niežulį, išskyrus lamų vilną);

— sieninę spintą, kurioje yra visos dešimties paskutinių sezonų APC drabužių kolekcijos;

— Rubeno Alterio paveikslą;

— dešimt porų Cutler and Gross akinių nuo saulės;

— vien Calvin Klein gaminiais aprūpintą vonios kambarį (rankšluosčiai, chalatai, muilinė, kosmetikos reikmenys, kvepalai, išskyrus losjonus — jie Kiehl’s firmos, iš Niujorko);

— rausvą iMac kompiuterį, kuriuo ir redaguoju šią knygą, oranžinę elektroninę užrašų knygelę iBook, be laido prijungiamą prie interneto, ir spalvotą Epson Stylus 740 spausdintuvą.

Dauguma kitų tavo turimų daiktų — Colette gamybos. Jeigu ne Colette, tai Catherine Memmi. Jei daiktai — ne Colette ir ne Catherine Memmi gamybos, vadinasi, tu ne savo namuose.

Restoranuose, kur meniu vienam kainuoja mažiau negu 100 eurų, pietauji retai. Keliaudamas apsistoji tik Relais et Châteaux tinklo viešbučiuose. Jau trejus metus skraidai lėktuvais tik verslo klase (jei ne, miegodamas išsinarini sprandą) su kašmyro antklodėm (jei ne, tau ima baisiai niežėti, žr. aukščiau). Papildoma informacija: lėktuvo bilietai verslo klase ParyžiusMajamis ir atgal kainuoja 62 000 frankų (10 kiloeurų).

Su šitiek tau priklausančių daiktų ir patogiu gyvenimu, logiškai pagalvojus, privalai būti laimingas. Tai kodėl nesi? Kodėl nuolat kiši nosį į šūdą? Kaip gali būti nelaimingas banko sąskaitoj turėdamas du milijonus eurų? Jei tau jau trūko juosta, tai kas yra kitame filmo gale?

Anądien apsipylei ašaromis prieš Bonpoint parduotuvės vitriną Universiteto gatvėje. Žiūrėdamas į mažas balto medžio loveles, meškiuko formos lempas, pilkus minkštus batelius trijų mėnesių kūdikiams, šliaužtinukus po 360 frankų, megztuką už 620, verkei kaip idiotas, o pirkėjos išeidamos baisėjosi manydamos, kad tas prie vitrinos žliumbiantis vargšas tipas neteko vaiko automobilių avarijoj — bet tau nereikėjo ir avarijos, kad prarastum vaiką.

Susiruošei nusigert vienas savo milžiniškoje virtuvėje. Eini ultramodernaus šaldytuvo link. Tu atsispindi jame. Nervingai spaudi ledo mašinos mygtuką. Absoluto taurė iki kraštų pilna ledo. Laikai nuspaudęs mygtuką tol, kol visas virtuvės grindis padengia ledo kubeliai. Tada užprogramuoji mašiną „skaldyto ledo“ režimu. Vėl paspaudi. Ant juodo marmuro sninga. Stebi savo veidą brangiausio pasaulyje šaldytuvo paviršiuje. Kai žinojai, kad namuose esi su meile laukiamas, elgtis kaip peraugusiam viengungiui buvo paprasčiau. Esi tiek prisiuostęs, kad siurbi degtinę pro šiaudelį. Jauti, kaip artėja išsijungimas. Veidrodyje matai savo smukimą — ar žinojai, kad etimologiškai „narciziškas“ ir „narkotinis“ kilę iš to paties žodžio? Visą ledo talpyklos turinį išbėrei ant grindų. Paslysti ir atsipeikėji — guli ant dešimties centimetrų sniego sluoksnio. Skęsti šaltuose kubeliuose. Galėtum užmigt ant tūkstančių šitų ledkalnių. Nuskęst kaip alyvuogė milžiniškos taurės dugne. Absolut Titanic. Plūduriuoji ant dirbtinės čiuožyklos. Suledėjęs skruostas prilimpa prie grindų plytelių. To, kas po tavo kūnu, pakaktų visam pulkui atgaivinti, tu ir esi kariuomenė, besitraukianti iš Rusijos. Laižai grindis. Iš nosies plūstelėjusį kraują iškart nuryji. Prieš prarasdamas sąmonę mobiliuoju dar spėji paskambint greitajai.